Iškišimai, išvaržos, osteochondrozė – jas diagnozavę pacientai iš karto skuba pas chirurgą, neapgalvodami konservatyvių gydymo metodų, tačiau tai neteisinga.
Remiantis statistika, 84% žmonių bent kartą gyvenime turi nugaros skausmą. Stuburas ir aplinkiniai raumenys yra raumenų ir kaulų sistemos dalis. Vadinasi, jų pažeidimus dažnai lydi skausmas, kuris gali atsirasti sulenkus ar pasukus galvą ir kūną ir palengvinamas pailsėjus. Anatomiškai stuburą vaizduoja kintami slanksteliai ir tarpslanksteliniai diskai. Pastarieji laikui bėgant degeneruojasi, todėl susidaro iškyšos ir išvaržos. Šios struktūros gali sukelti skausmą pačios arba gali sukelti skausmą suspaudžiant kaimynines struktūras – nervų šaknis ir stuburo raiščius. Kai kuriais atvejais jie gali sukelti stuburo kanalo (ertmės, kurioje yra nugaros smegenys) stenozę (susiaurėjimą).
Be kita ko, slanksteliai yra sujungti suporuotais briaunų sąnariais, sandara, standesne nei tarpslankstelinis diskas. Jų pažeidimas 15-65% atvejų sukelia nugaros skausmą. Iki 30 % apatinės nugaros dalies skausmų sukelia kryžkaulio sąnario – porinės struktūros, jungiančios kryžkaulį ir dubens kaulus – pažeidimas. Galiausiai, bet koks dirginimas padidina aplinkinių raumenų tonusą, o tai laikui bėgant sukelia atskirą miofascialinį sindromą.
Paprastai fizinis aktyvumas sukelia nugaros skausmus, ypač tais atvejais, kai jis yra ryškus ar intensyvus, arba kai jis atliekamas nenatūralioje padėtyje, arba kai tai susiję su ilgalaikiu priverstinės padėties buvimu, pavyzdžiui, vairuojant automobilį ar prie stalo. Didelę reikšmę turi žmogaus kūno svoris ir fizinis pasirengimas, nes krūvio sunkumas visada yra santykinis.
Kokios yra jo vystymosi priežastys?
Neįmanoma aiškiai įvardyti osteochondrozės išsivystymo priežasčių, tačiau galima nustatyti daugybę šios ligos atsiradimo veiksnių: prastas fizinis vystymasis, medžiagų apykaitos sutrikimai organizme, genetinis polinkis, netaisyklinga laikysena, ilgalaikis buvimas vienoje padėtyje (pavyzdžiui, prieš kompiuterio monitorių, vairuojant), fizinis neveiklumas, per minkšta lova, plokščiapėdystė. Paprastai šios priežastys derinamos su prasta mityba.
Ką daryti, jei skauda nugarą?
Svarbiausia taisyklė – nesigydyti!
Iš pradžių reikia atvykti pas neurologą ar neurochirurgą. Norint nustatyti tikslią diagnozę, būtinas išsamus paciento ištyrimas, kuris būtinai apima stuburo rentgeno spindulius ir tomografiją (magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos tyrimą. Tam tikro tyrimo paskyrimą turėtų skirti tik gydantis gydytojas, remdamasis konkrečia klinikine nuotrauka.
Stuburo osteochondrozės gydymas vaistais apima ne tik skausmo malšinimą, bet ir, jei įmanoma, pagrindinių priežasčių pašalinimą. Gydytojas skiria kompleksinę terapiją (vaistų terapija, fizioterapija, akupunktūra, balneoterapija)
Visapusiška terapinė osteochondrozės priežiūra apima mitybos ir gyvenimo būdo koregavimą (sveika ir aktyvi gyvensena, optimalus fizinis lavinimas), kai kuriais atvejais chondroprotektorių grupės vaistų, gerinančių kremzlės audinio būklę, skyrimą.
Pagrindinė degeneracinių-distrofinių stuburo ligų chirurginio gydymo indikacija yra neefektyvus konservatyvus gydymas vaistais 4-6 savaites, nenumaldomas skausmo sindromas, taip pat stiprėjantis kojų silpnumas, kurį kai kuriais atvejais gali lydėti šlapimo nelaikymas. Savalaikis ir neteisingas gydymas tokiose situacijose gali sukelti daugybę nepageidaujamų pasekmių ir komplikacijų, įskaitant negalią.
Nugaros skausmas pripažįstamas kaip dažniausiai. Specialistai tai aiškina žmogaus anatomijos ypatumais. Reikalas tas, kad stuburas patiria stresą visą žmogaus gyvenimą: nuo tos akimirkos, kai vaikystėje jis atsistoja ant kojų, iki mirties. Stuburas susidėvi, ir anksčiau ar vėliau beveik visi turi su juo problemų. Dažniausios nugaros skausmų diagnozės yra „osteochondrozė“ ir „išialgija“, o pacientai dažnai jas nustato patys ir skiria gydymą patys, nesikreipdami į gydytojus. Tačiau net ir už šių diagnozių, kurias, atrodo, girdi visi, dažnai slypi priežastys, kurias gali nustatyti tik patyręs specialistas.
Kas ten skauda?
Didžioji dauguma (apie 95%) skausmo yra susiję su raumenimis, raiščiais ir sąnariais. Tai populiariai vadinama nugaros įtempimu. Šie skausmai yra nemalonūs, bet nepavojingi ir dažniausiai praeina savaime per 2-3 dienas.
3–4% skausmų yra susiję su radikulopatija (radikulitu) – stuburo šaknies pažeidimu. Dažniausiai jį pažeidžia išvarža. Skausmas išnyksta, kai išnyksta suspaudimo sukeltas patinimas.
1–2% nugaros skausmų sukelia traumos ar uždegiminės stuburo ligos, onkologiniai procesai, širdies ir kraujagyslių sistemos ar virškinamojo trakto ligos, kurių metu skausmo sindromas gali išplisti į nugarą. Tai pavojingiausias nugaros skausmo tipas. Norėdami pašalinti tokias patologijas, būtinai kreipkitės į gydytoją.
Jūs negalite dvejoti
Pagrindinis rodiklis, kad jums reikia medicininės pagalbos, yra skausmo reguliarumas. Jei retkarčiais spaudžia ankšta, greičiausiai nėra ko nerimauti. Jei silpno ar vidutinio intensyvumo skausmas jus negailestingai persekioja, negalite dvejoti. Būtina skubiai kreiptis į gydytoją, jei skausmą lydi temperatūros padidėjimas arba skausmo sindromas gydymo metu didėja.
Skausmo tipai
Gydytojai nustato 3 skausmo tipus, kurie dažniausiai jaučiasi nugaros srityje. Gydytojo užduotis yra tiksliai nustatyti, koks skausmas vargina į jį besikreipiantį pacientą, nes kiekvienas iš jų bus gydomas išskirtinai savaip.
Nocicepcinis skausmas arba, paprasčiau tariant, skausmas receptoriuose – odoje, raumenyse, raiščiuose, sąnariuose – laikomas dažniausiai pasitaikančiu. Priežastys, kurios ją sukelia, dažniausiai nėra matomos rentgeno spinduliuose ar kompiuterinėje tomografijoje. Tokiu atveju specialistas nustato diagnozę, remdamasis paciento aprašytais simptomais. Raumenų spazmų priežastys gali būti, pavyzdžiui, fizinis krūvis, kai žmogus pakėlė kažką sunkaus, smarkiai pasilenkė arba temperatūros pokytis (dažnas pavyzdys – oro kondicionavimas). Šio tipo skausmas gydomas dviejų tipų vaistais.
Ūmus skausmas gydomas skausmą malšinančiais, priešuždegiminiais ir raumenis atpalaiduojančiais vaistais. Šiuo atveju negali būti jokios kitos terapijos. Palengvėjus skausmo sindromui, rekomenduojame pacientui stiprinti raumenis fiziniais pratimais. Tai ir gydymas, ir ligos prevencija ateityje.
Pratimai ne tik padeda sustiprinti raumenis, bet ir padeda organizme gaminti endorfinus, taip pat serotoniną ir norepinefriną. Šios medžiagos padidina žmogaus skausmo slenkstį ir malšina depresiją.
Neuropatinis skausmas arba nervų skausmas, liaudyje ši liga geriau žinoma kaip išialgija. Šio tipo skausmas žmogui atsiranda, ypač kai stuburo išvarža tampa didelė ir suspaudžia nervų galus. Kartu specialistai įspėja pacientus ir visą profesinę bendruomenę, kad diagnozė nebūtų klaidinga tais atvejais, kai rentgeno ar magnetinio rezonanso tomografija atskleidžia, kad yra išvarža ar kitoks stuburo susidėvėjimas, tačiau jis nėra pakankamai reikšmingas, kad paveiktų nervą. Būtina atidžiai suprasti tikrąją skausmo priežastį. Gali būti, kad kaltas raumenų spazmas, o tai visai kitokio pobūdžio skausmas, kurio gydymas taip pat skirsis. Tai, kas laikoma osteochondroze, ne tik nepasireiškia skausmu, bet ir yra norma.
Osteochondrozė yra organizmo senėjimo požymis. Tačiau „osteochondrozė“ ir „skausmas“ nėra tas pats dalykas. Kadangi kauliniame audinyje praktiškai nėra nervų galūnėlių, iškyšos (pradinė tarpslankstelinio disko išvaržos stadija. – Autorius) ar išvaržos savaime sužaloti negali. Netgi buvo atlikti tyrimai: MRT buvo atlikta įvairaus amžiaus žmonių grupėms – atrinko daugiausia tuos, kurie niekada nesikreipė į gydytojus su skundais dėl nugaros skausmų, tačiau jiems buvo nustatytos išvaržos, osteochondrozė.
Be to, gydytojas pateikia pavyzdžių, kai pacientai buvo gydomi – ir jų skausmai išnyko, nepaisant to, kad nuotraukoje liko osteochondrozė. Osteochondrozė šiandien yra sąvoka, kuri naudojama vietoje.
Yra šalių, kuriose žodis „osteochondrozė“ apskritai nevartojamas. Pernai jie oficialiai pasakė, kad šią diagnozę nustatė ankstesnės kartos neurologai. Užsienyje, kai pacientas ateina į priėmimą ir sako, kad jam skauda nugarą, jam diagnozuojamas nespecifinis nugaros skausmas, tačiau suprantama, kad žmogus įtempė raumenis.
Specialistai dažniausiai patvirtina, kad skausmą sukelia radikulitas, o ne spazmas – nugaros skausmo simptomas, sklindantis išilgai nervo į koją.
Nervų skausmą gali sukelti ir diabeto bei pūslelinės sukeltos komplikacijos. Sergant cukriniu diabetu pacientai dažnai skundžiasi skausmais, nes ši liga pažeidžia nervų sistemą. Postherpetinei neuralgijai būdingi bėrimo dryžiai palei pažeistą nervą ir atitinkamai skausmas. Yra specialūs vaistai nervų skausmui malšinti.
Antiepilepsiniai vaistai ir antidepresantai vartojami neuropatiniam skausmui gydyti. Tokios rūšies vaistų pavadinimas, reikia pasakyti, pacientus dažnai gąsdina, todėl jiems svarbu paaiškinti, kad būtent antidepresantai didina skausmo slenkstį. Tai yra skausmo valdymo standartai.
Psichogeninis skausmas arba lėtinis. Šio tipo skausmą sukelia ne fiziniai žmogaus kūno pokyčiai, o jo psichinės būsenos pasikeitimas. Tokiu atveju simptomai ilgą laiką kankina pacientą. Tokiu atveju, kaip taisyklė, skauda ne tik nugarą.
Būna, kad ateina ir sako: „Nuolat skauda viską – galvą, nugarą. Klausiate: ar kažką sunkaus pakėlė? Ne! Ir nėra aiškios lokalizacijos. Tokiu atveju galime daryti išvadą, kad pacientui nuleistas skausmo slenkstis, o skausmo analizatorius, esantis smegenyse, nuolat jaučiasi. Tokiam pacientui viskas gali išprovokuoti skausmą, stresą, pervargimą.
Skausmą malšinantys vaistai šiuo atveju nepadės. Sergantiems lėtiniais skausmais specialistai dažniausiai skiria antidepresantų ir mankštos, tačiau kartais užtenka priežastį išsiaiškinti padedant psichologui ar psichiatrui.
Jauna moteris, kuri šešis mėnesius skundėsi nugaros skausmais, sako kentėjusi. Rekomendavau jai nueiti pas psichologą ir į kūno kultūrą. Po kelių dienų ji grįžo visiškai sveika, nevartodama jokių vaistų. Psichologė padėjo suprasti, kad skausmo priežastis – stresas: ji turėjo problemų šeimoje, atsipalaiduoti padėjo kūno kultūra.
NamuoseVeiksmingiausia priemonė – geriamieji priešuždegiminiai vaistai. Tik nepersistenkite – jie saugūs tik pirmą kartą. Ilgai vartojant tokius vaistus gali atsirasti opų ir kraujavimo skrandžio gleivinėje. Tradicinis gydymas namuose – nesteroidiniai tepalai – gali būti taikomas tik kaip papildoma priemonė. Jie yra nekenksmingi, bet neveiksmingi. Korseto nešiojimas taip pat suteikia palengvėjimą – fiksacija atpalaiduoja stuburą, atpalaiduoja spazmus ir apriboja staigius judesius. Tik korsetas turi būti įprastas – elastingas, o ne šildantis.
Jei per tris dienas gydymas nepadeda, reikia kreiptis į gydytoją, kuris blokadą atliks priešuždegiminėmis injekcijomis. Atpalaiduojant spazmus ir atpalaiduojant raumenis, skausmas išnyksta iš karto ir dažnai visam laikui.
Draudžiama!
Vonios ir masažai yra griežtai draudžiami. Jie padidina patinimą ir skausmą.
Kreipkitės į chiropraktikus per skelbimus laikraštyje. Manualinė terapija yra sritis, kurioje kiekvienam specialistui tenka trys šimtai šarlatanų. Jei tikrai norite rasti gerą gydytoją, turėtumėte kreiptis į sertifikuotas klinikas, kuriose dirba sertifikuoti specialistai.
Svarbu nedelsiant nustatyti teisingą gydymo taktiką. Tai turėtų atlikti neurologas arba neurochirurgas. Savarankiškai gydyti nugarą yra pavojinga. 30% pacientų neurochirurgijos skyriuje išbandė gydymo namuose metodus ir atsidūrė ligoninės lovoje.
Kai tabletės nepadeda
Jei terapeuto ar neurologo paskirtas medikamentinis gydymas neduoda rezultatų per 3-6 mėnesius ir skausmas toliau kankina pacientą, gydytojas privalo pacientą perkelti pas kitą specialistą. Kai kuriais atvejais fizinė terapija gali būti labai naudinga. Tinka nuo pirmųjų dviejų tipų skausmo: receptorių ir nervų. Kineziterapija skiriama ir tiems pacientams, kurie turi alergiją vaistams ar turi skrandžio problemų.
Dėl to gydymas vyksta, bet nėra jokio poveikio; pacientai pas mus dažnai kreipiasi sunkiais atvejais, sergant depresija, todėl į jų gydymą kreipiamės daugiadalykiu požiūriu, įtraukdami įvairius specialistus: neurologus, psichologus, kineziterapeutus, neurochirurgus.
Tarp namų kineziterapeutų naudojamų metodų, pasiskolintas iš Rusijos kolegų intersticinė elektrinė stimuliacija. Jo principas – srovę nukreipti per vienkartinę specialią adatą-elektrodą, apeinant odos barjerą, tiesiai į skausmo šaltinį. Diagnozės, kurioms nustatyta ši procedūra, įskaitant išsikišimą ir išvaržą. Procedūra, pasak specialistų, patogi ir nereikalauja nuskausminimo. Poveikis dažniausiai jaučiamas jau po pirmos procedūros. Iš viso jiems priskiriama nuo 3 iki 6.
Be to, jis naudojamas lazerio terapija. Ši technika patogi ir tuo, kad ją galima skirti pacientams, vartojantiems įvairius stimuliatorius, įskaitant kardio, ir nesijaudinti, kad atsiras gedimas. Lazeris naudojamas ne tik ligoms, susijusioms su stuburo problemomis, gydyti, bet ir jau aptartų diabeto ir pūslelinės komplikacijų gydymui.
Lazeris skatina gerą gijimą. Be to, prietaisas pagerina mikrocirkuliaciją pačiame stubure, o dėl to pagerėja diskų mityba. Dėl to sumažėja patinimas ir uždegimas, o skausmas atitinkamai išnyksta.
Blokada
„Blokados“ sąvoka medicinoje nėra nauja. Esant stipriam skausmui, nuo sovietinių laikų pacientams buvo skiriamos injekcijos į tą vietą, kurioje yra skausmas. Nuo to laiko vietos klinikose mažai kas pasikeitė. Tuo tarpu, vadovaujantis tarptautinėmis rekomendacijomis, šios procedūros turi būti atliekamos išskirtinai kontroliuojant, naudojant specialią įrangą, kuri leidžia stebėti procesą realiu laiku. Nesėkmingos injekcijos pasekmės gali būti labai įvairios: geriausiu atveju netinkamoje vietoje suleistas vaistas neduos norimo efekto; blogiausiu atveju tai kupina rimtų komplikacijų.
Vaistas turi būti skiriamas kontroliuojant radiologiškai: fluoroskopija, KT, MRT, ultragarsu, nes vaistas skiriamas būtent į vietą, kurioje yra skausmo šaltinis. Jei gydytojas patenka į netinkamą vietą, tai gali sukelti paciento kvėpavimo sustojimą ir visišką spinalinę anesteziją.
Blokados esmė ta, kad vartojamas vaistas nuo kelių mėnesių iki šešių mėnesių neleidžia impulsui plisti išilgai nervo, kuris yra susijęs su nervinio impulso laidumu. Nors ši procedūra negarantuoja nuolatinio efekto, tačiau žymiai pagerina paciento gyvenimo kokybę: žmogus kuriam laikui visiškai pamiršta apie skausmą, gali ramiai miegoti ar eiti savo reikalais.
Chirurgija – skausmo malšinimas
Kai nepadeda vaistai – nei tabletės, nei injekcijos, kai fizinis gydymas neefektyvus, į pagalbą atskuba neurochirurgai. Šiuolaikinės technologijos leidžia šiems specialistams be skausmo grąžinti į gyvenimą ilgus metus iš eilės nuo jos kenčiančius pacientus. Yra daug metodų: nuo manipuliacijų su minimalia intervencija į organizmą iki sudėtingų chirurginių operacijų su stuburo protezavimu.
Dėl išvaržų, kurios užspaudžia nervą, vienas iš labiausiai paplitusių ir veiksmingiausių būdų yra vadinamasis radijo dažnio abliacija. Iš esmės tai yra savotiška blokada, tik vietoj tik laikinai skausmą malšinančių vaistų naudojama elektros srovė, galinti visiškai išspręsti problemą. Abliacija dažnai atliekama po blokadų, todėl gydytojai aiškiai supranta, kurį nervą reikia paveikti. Procedūra teikiama ir mokama, ir pagal kvotą.
Procedūra atliekama per 20 minučių. Tai vadinama operacija, bet iš tikrųjų tai yra chirurginė procedūra, kuri atliekama taikant vietinę nejautrą, visada kontroliuojant specialius prietaisus. Pirma, atkuriamas skausmo sindromas ir, pacientui patvirtinus, kad būtent tokį skausmą jis dažniausiai patiria, išleidžiame pulsinį iškrovą – ir skausmas, taip sakant, išsijungia.
Ypatingais atvejais naudojami metodai neurostimuliacija, įskaitant elektrodo implantavimą. Pacientui atliekama operacija: į skausmo vietą chirurgas įdeda nedidelį prietaisą, kuris realiu laiku slopins skausmo impulsus. Šią procedūrą pacientai gauna pagal kvotą.
Pasitaiko atvejų, kai jau buvo atliktos įvairios chirurginės intervencijos, tačiau skausmo sindromas vienokiu ar kitokiu laipsniu užsitęsė, tada sumontuojame stimuliatorių – iš pradžių bandomuoju režimu, o jei pasiekiamas norimas efektas, jį montuojame visam laikui. Tai operacija, kuri atliekama su nedideliu pjūviu. Vienintelis dalykas yra tai, kad pacientas turės periodiškai atvykti tikrintis.
Kuo rizikuojame?
Operacijos rizika, dėl kurios jos atidedama arba iš viso atsisakoma, daugelio pacientų nuomone, yra labai perdėta. Neurochirurgijoje yra technologijos, kurios leidžia tiksliai apskaičiuoti operacijos efektyvumą ir kokie simptomai po jos išnyks, o kurie išliks.
Skausmo atsinaujinimo tikimybė po operacijos neviršija 1–1,5 proc. Išvaržos kitose vietose tikrai gali atsirasti, tačiau tai ne komplikacija, o ligos plitimas, kuris dažnai nustatomas jauniems, nedrausmingiems pacientams. Kai tik skausmas praeina, jie grįžta prie įprasto gyvenimo būdo: vairuoja, atnaujina treniruotes. Bet tai padaryti visiškai neįmanoma.
Ar dėl visko kalta osteochondrozė?
Osteochondrozė yra lėtinis degeneracinis-distrofinis pakitimas tarpslankstelinėje erdvėje. Visi vyresni nei 25 metų žmonės turi osteochondrozės požymių. Osteochondrozės išvengti neįmanoma, tačiau apsisaugoti nuo jos komplikacijų, kurios yra nugaros skausmo priežastis.
Kodėl taip, o ne kitaip?
Ar reikia skirti laiko, pastangų ir pinigų gydymui: tabletėms, injekcijoms, fizioterapijai, jei galite iš karto atlikti nedidelę operaciją ir atsikratyti skausmo kartą ir visiems laikams? – Šį klausimą pastaruoju metu pacientai užduoda vis dažniau. Atsakymas dažniausiai aiškus: taip, būtina! Reikalas tas, kad tiksliai diagnozavus ir tinkamai gydant operacijas pasiekia tik keletas. Likusieji atsikrato skausmo pirmaisiais slaugos etapais – kiekviename etape pašalinama vidutiniškai 30 proc.
Klaida, kai žmonės, pamatę vaizde išsikišimą ar išvaržą, iš karto bėga pas chirurgą, aplenkdami ankstesnių priežiūros etapų specialistus. Tais atvejais, kai pokyčiai yra nedideli, operacijos nereikia. Negana to, laikantis teisingo gyvenimo būdo – užsiimant kineziterapija, plaukiant, stebint savo kūno svorį – sergantis vadinamąja osteochondroze žmogus gali jaustis sveikas ir nejausti skausmo.
Svarbu, kad kiekviename etape pacientui būtų nustatyta tiksli diagnozė ir paskirtas tinkamas gydymas. Tai galima pasiekti tik kolektyviai. Taip pat, pasitelkus užsienio patirties pavyzdį, siūloma įvesti naują specializaciją, pavyzdžiui, algologas – tai savotiškas skausmo terapeutas, neurologo ir intervencinio anesteziologo žinių turintis gydytojas, galintis gydyti neatvesdamas reikalo į operaciją, tačiau, jei chirurginė intervencija vis tiek neišvengiama, pacientą greitai perves pas neurochirurgus.